Lizdeikos paveikslas B. Sruogos poemoje "Giesmė apie Gediminą"

Sruoga, remdamasis plačiai paplitusia legenda apie Vilniaus įkūrimą, ypač kūribingai savo poemoje vaizduoja Lizdeiką. Neatmenamais laikais, arba poeto žodžiais tariant, „Keistas balsas pasigirdo, - balsas kūdikio mažiuko.” Jį atnešė į Vilniaus apylinkes erelis. Ąžuolo viršūnėje šis paukštis susuko lizdą - „Iš paparčių, iš dyglių, iš svaiginančių gėlių...”. Ten kūdikį ir augino. Išsigandę žmonės spėliojo: „Ar rūstybę, ar malonę taip keistai dievai žadėjo?”.
Taigi Lizdeika, anot žmonių, - dievų pasiųstasis, dievų ženklas. Toliau B. Sruoga vaizdingai aiškina dieviškąją, stebuklingą Lizdeikos kilmę. Jis – lyg ir erelio sūnus, erelio kūrinys. Šis paukštis savo augintiniui kvėpavimą gavo kažkur melsvuose kalnuose, iš „auksinių debesų”. Jutimas perimtas iš žvaigždžių „žydraus dvelkimo”, klausa – iš „stygelių sidabrinių”, uoslė – iš gėlių, o regėjimas arba, kaip sako poetas, „lakių” saulėtekių.Ypač autorius pabrėžiavieną Lizdeikos prigimties savybę – sąžinę, apibūdindamas ją kaip „sąžinę, kuri nežino baimės, nuovargio dienos ir teisybės sutemos”. Motulės rūpestėlis, našlaičių ašaros – štai iš kur paveldėta sąžinė! Vadinasi, galime...